Apie Zamenhofą
Esperanto kalbą sukūrė Liudvikas Lazaris Zamenhofas. Jis gimė 1859 m. gruodžio 15 d. Bialistoke (Lenkija). Tuo metu Lenkijoje gyveno daug žydų, lenkų, rusų, baltarusių. Tautos engė viena kitą, vystėsi nesantaika ir neapykanta. Liudvikui, kurį šeima nuo mažens auklėjo būti mandagiu ir tolerantišku, buvo labai sunku matyti kaip tautos, it skirtingų rūšių gyvūnai, nemėgo viena kitos. Liudvikas manė, kad bėdą būtų galima išspręsti sukūrus vieningą kalbą. Iki tol kurti tarptautinės kalbos projektai nebūdavę sėkmingi, nes dažniausiai buvę pernelyg sudėtingi išmokti įvairių tautų žmonėms. Dar būdamas paauglys, Zamenhofas pradeda kurti kalbą... Ir po keliolikos metų, kai jam sunkanka 27 metai, jis pristato naująją kalbą, pavadintą Tarptautine kalba. Liudvikas, pristatydamas projektą, save pavadina "daktaru, kuris tikisi". Daktaru, nes jis pagal profesiją buvo okulistas. O kodėl tikisi? Jis tikėjosi, kad toji kalba įneš į pasaulį taiką ir privers tautas mylėti vienai kitą... Projektas prigijo, kalba įgijo "daktaro esperanto" (esperanto - žmogus, kuris tikisi) vardą. Vėliau kalba pradėta vadinti tiesiog esperanto kalba. Nors jos gramatika kito ir tobulėjo, tačiau pagrindinės gramatikos taisyklės, sukurtos Liudviko Lazario Zamenhofo, išliko ir iki šių dienų.
Zamenhofas ir esperanto
Liudvikas Lazaris Zamenhofas gimė 1859 m. gruodžio 15 d. Bialistoke. Dabar šis miestas priklauso Lenkijai, iki trečiojo Lietuvos-Lenkijos padalijimo 1795 m. jis priklausė Lietuvai. XXI amžiaus antroje pusėje Bialistokas buvo nešvarus Rusijos imperijos provincijos miestas, turintis 30 tūkst. gyventojų. Iš jų net 18 tūkst. buvo žydai, 5 tūkst. - vokiečiai, 4 tūkst. - rusai ir 3 tūkst. - lenkai. Bialistoko gyventojų tautinė sudėtis buvo labai marga, o tautų draugystės idėja carinėje Rusijoje buvo svetimas dalykas, todėl Liudvikui nuo mažens teko susidurti su tautine neapykanta ir kalbos problema. Apie šį laikotarpį jis vėliau rašė: "Mane auklėjo idealistu; mane mokė, kad visi žmonės yra broliai, tuo tarpu gatvėje ir kieme, kiekviename žingsnyje, viskas vertė mane pajusti, kad žmonių apskritai nėra: yra vien rusai, lenkai, vokiečiai, žydai... Visa tai labai skaudino mano vaikišką sielą, nors daugeliui tai gali pasirodyti juokinga. Man tuomet atrodė, kad suaugusieji turi kažkokią visagalę jėgą, ir aš sau kartojau, jog užaugęs būtinai pašalinsiu tą blogybę. Suprantama, pamažu įsitikinau, kad viskas ne taip lengvai padaroma, kaip atrodo vaikui; vieną po kitos aš atmečiau įvairias vaikiškas utopijas, ir tik svajonės apie bendrą žmonių kalbą negalėjau išsižadėti." Bialistoke vartota keletas kalbų: inteligentija daugiausiai kalbėjo lenkiškai, amatininkų gyvenanamojoje miesto dalyje kalbėta vokiškai, prekybiniuose kvartaluose buvo girdėti žydų kalba, į turgų suvažiavę kaimiečiai kalbėjo baltarusiškai, nedidelė dalis - ir lietuviškai; oficialioji kalba, vartojama įstaigose, buvo rusų. Dėl tokios kalbų gausos, Liudvikas jau vaikystėje išmoko ne tik rusiškai bei žydiškai, bet ir lenkiškai bei vokiškai. Būdamas dešimties metų, jis parašė penkių veiksmų tragediją apie Babelio bokštą. Tas bokštas stovėjo Bialistoko turgavietėje, o jo statytojai buvo įvairiomis kalbomis kalbantys miestiečiai... Naivus siužetas, dar naivesti palyginimai ir jausmingi simboliai rodė didelį vaiko susijaudinimą. Mama, aišku, buvo sužavėta sūnaus kūriniu; net ir santūrus tėvas pritariamai lingavo galva. Kai mažame Zamenhofų namelyje ėmė daugėti vaikų, darėsi vis sunkiau išmaitinti visą šeimą. Todėl 1873 m. vasarą šeima persikėlė į didesnių galimybių miestą - Varšuvą. Liudvikui ėjo keturiolikti metai. Varšuvoje Markas Zamenhofas, Liudviko tėtis, gavo kalbų mokytojo darbą Veterinarijos institute ir realinėje gimnazijoje. Papildomų pajamų dar duodavo kambarys, nuomojamas gimnazistams. Varšuvoje Liudvikas įtemptai ruošėsi stojamiesiems egzaminams į gimnaziją. Tuo metu į ją patekti būdavo nelengva, klestėjo net kyšininkavimas. Tėvas padėjo sūnui mokytis kalbų, ir po penkių mėnesių triūso, Liudvikas jau neblogai mokėjo lenkų, rusų, vokiečių, prancūzų, lotynų ir graikų kalbas. Stojamuosius egzaminus jis išlaikė ir 1874 m. buvo priimtas į klasikinės gimnazijos ketvirtą klasę. Klasikinėje gimnazijoje pagrindinis dėmesys buvo skiriamas rusų, lotynų, graikų, vokiečių, prancūzų kalboms. Dar buvo dėstoma istorija, geografija, matematika ir šiek tiek gamtos mokslai. Liudvikui labai patiko mokytis kalbų. Jį žavėjo lotynų ir graikų kalbos. Jis net svajojo, kad tokia atgaivinta kalba galėtų tapti tarptautine. Tačiau jis suprato, kad mirusios kalbos nors ir gražios bei skambios, tačiau pernelyg sunkios, jos nepritaikytos moderniam pasauliui. Buvo aišku, kad jokia etninė kalba nebus priimta visų tautų, tad vienintelė išeitis – kurti naują kalbą. Ir berniukas pradeda kurti... Pastebėjęs anglų kalbos nesudėtingumą, jis suprato, kad kalba nebūtinai turi būti „apraizgyta“ įvairiausių taisyklių. Jam pavyksta sukurti kalbą, kurios gramatika telpa vos į kelis sąsiuvinio puslapius! Liko neišspręsta tik žodyno problema, kadangi reikėjo sugalvoti begalę naujų žodžių. Kartą vaikščiodamas Varšuvos gatvėmis, Liudvikas atkreipė dėmesį į užrašą: „Šveicarskaja“ (šveicoriaus kambarys), toliau jis pamatė iškabą „Konditerskaja“ (cukrainė). Staiga jis suprato, kad priesaga „skaja“ pasitaiko ir kituose rusiškuose žodžiuose ir jie visi reiškia tam tikrą patalpą. „Taigi žodyno problema išspręsta“ – suprato Liudvikas: su priesagomis ir priešdėliais bus galima sudaryti daugybę naujų žodžių. Kai 1878 metais Liudvikas mokėsi paskutinėje, aštuntoje, gimnazijos klasėje, naujoji kalba jau buvo beveik baigta – ja buvo galima rašyti ir skaityti. Savo paslaptį jis patikėjo tik artimiausiems draugams, broliui Feliksui ir tėvams. Tėtis daugiau vertino Liudviko kalbinius sugebėjimus, o mamai labiau patiko dorovinis tikslas. Keli draugai, šiek tiek pramokę kalbos, bandė tarpusavyje kalbėtis. 1878 m. gruodžio 17 d. ir buvo švenčiamas naujosios kalbos sukūrimas. Kadangi tuo metu vieši susibūrimai buvo uždrausti, mama iškepė tortą neva Liudviko gimtadieniui (jam ką tik buvo sukakę 19 metų). Tėtis iš pradžių netrukdė sūnui. Tačiau vienas tėčio bendradarbis, besidomintis psichologija, atkreipė dėmesį į tai, kad sūnaus „įkyri idėja“ apie tarptautinę kalbą esanti bauginantis simptomas, perspėjantis apie galimą pamišimą. Todėl tėvas, išleisdamas sūnų į Maskvą studijuoti medicinos, pareikalavo atiduoti visus užrašus ir užrakino spintoje. Jis taip pat liepė prižadėti, kad mokydamasi negalvos apie savo naująją kalbą. Studijuoti tolimame mieste Zamenhofui nebuvo lengva – trūko pinigų. Tėvų paramos nepakako, nes šeimoje gimė jau devintas vaikas. Po dvejų metų (1881), kai materialinės sąlygos pasidarė nebepakeliamos, todėl Zamenhofas nusprendė pereiti mokytis į Varšuvos universitetą. Grįžęs namo, per atostogas jis norėjo peržiūrėti savo užrašus, tačiau mama ašarodama pasakė, kad tėvas juos sudegino. Atrodo po šios tėvo išdavystės Liudvikas pasijuto laisvas nuo duotojo žodžio. Atkurti kalbą Zamenhofui nebuvo sunku, nes ji tebegyveno jo mintyse. Naujasis varinatas nebuvo toks pats – projektas pagrindinai pasikeitė, buvo kuriamos naujos gramatinės formos, nauji žodžiai. 1885 m. sausio mėnesį Liudvikas Zamenhofas baigė Varšuvos universitetą ir gavo gydytojo okulisto diplomą. Tuo metu jo sesers Fanės vyras, dirbęs vaistininku Veisiejuose, sunkiai susirgo. Vasario mėnesį Zamenhofas nuvyko į veisiejus. Jis apsigyveno pas seserį ir nutarė čia pradėti gydytojo darbą. Tuometiniai Veisiejai buvo skurdokas miestelis, kaimiečiai buvo linkę gydytis naminiais vaistais. Matydamas žmonių vargą, Liudvikas neliko abejingas – ne kartą atsisakydavo užmokesčio ir net duodavo pinigų vaistams nusipirkti. Tai, be abejo, pelnė jam paprastų žmonių pagarbą, bet didelis jautrumas jų kančioms ir nelaimėms įtikino Zamenhofą, kad jis negalės dirbti paprastu gydytoju. Todėl po keturių mėnseių jis nusprendę grįžti į Varšuvą, čia jis studijavo akių ligas, o metų pabaigoje išvyko dirbti į Plocką. Padirbėjęs 5 mėnesius ir susitaupęs šiek tiek lėšų, 1886 metų gegužę jis išvyko tobulintis į Vieną. Netrukus jis grįžo į Varšuvą ir atidarė savo nuosavą gydytojo kabinetą.
Esperanto plitimas Europoje
1887 metų pradžioje Zamenhofas susipažino su Klara Zilbernik, viešėjusia pas seserį Varšuvoje. Merginos tėvas Aleksandras Zilbernikas gyveno Kaune, kur senamiestyje turėjo nedidelį muilo fabrikėlį. Zamenhofas ne kartą ten lankėsi ir uošvis pritarė Liudviko tarptautinės kalbos idėjai. Zilbernikas sutiko, kad dalis kraičio būtų panaudota knygelei apie šią kalbą spausdinti. 1887 m. liepos mėnesį Varšuvoje pasirodė kukli 40 puslapių knygutė rusų kalba. Netrukus pasirodė ir analogiškos knygutės lenkų, prancūzų, vokiečių ir anglų kalbomis. Kalba sulaukė susidomėjimo ir pradėjo populiarėti, 1888 m. buvo išleistas knygelės papildymas, kurį baigė šiais žodžiais: „Ši knygutė yra mano paskutinis žodis. Nuo šios dienos tarpatautinės kalbos ateitis jau nebepriklauso nuo manęs labiau negu nuo kiekvieno kito šios šventos idėjos bičiulio. Dabar mes visi turime dirbti lygiomis, kiekvienas pagal savi išgales; kiekvineas iš jūsų dabar gali padaryti mūsų reikalui tiek pat, kiek ir aš, o daugelis – net daugiau už mane, nes aš neturiu kapitalo ir iš savo laiko, skirto kasdienei duonai uždirbti, brangiam reikalui galiu aukoti tik nedidelę jo dalį. Aš dariau viską, ką galėjau, ir jei kiekvienas tikras tarptautinės kalbos bičiulis atneš jai bent šimtąją dalį tų moralinių ir materialinių aukų, kurias jai sudėjau per dvylika metų, tuomet mūsų reikalai eis kuo puikiausiai ir netrukus pasieks savo tikslą. Dirbkime ir tikėkimės!“ Vėliau Zamenhofo ir jo šeimos materialinė situacija buvo neypatingai gera: reikėdavo gyventi kukliai ir taupiai... 1889 m. Niurnberge pasirodė pirmasis esperantininkų laikraštis „La esperantisto“. Laikui bėgant įvairiose šalyse esperantininkai propagavo kalbą, rašė vadovėlius, leido knygas, steigė draugijas. 1904 m. Kalėje įvyko pirmasis esperantininkų kongresas, organizuotas pačių esperantininkų iniciatyva, tąkart susirinko apie 180 Prancūzijos ir Anglijos esperantininkų. 1905 m. rugpjūčio 5 d. Bulonėje įvyko antrasis kongresas ir susirinko 688 iš 20 šalių. Nuo to laiko kongresai vyko ir tebevyksta kasmet vis kitoje šalyje. Bėgant metams, Zamenhofo sveikata vis silpo, prasidėdavo stenokardijos priepuoliai... Ir 1917 metų balandžio 14 dieną jis mirė. Priešo okupuotoje Varšuvoje į paskutinę kelionę jį galėjo palydėti tik būrėlis vietinių esperantininkų ir buvusių po pacientų bei pažįstamų. Tarptautinės kalbos idėja nemirė kartu su Liudviku. Praūžė du pasauliniai karai, bet esperanto kalba kaip legendinis feniksas vėl pakildavo iš pelenų. Zamenhofas priklauso toms asmenybėms, kurios savo gyvenimą paskyrė žmonijos pažangai ir taikos idėjai. Junesko vykdomojo komiteto 55-oji sesija priėmė nutarimą pripažinti Zamenhofą viena iš labiausiasi nusipelniusių asmenybių ir pakvietė pasaulio visuomenę 1959 metais pažymėti 100-ąsias jo gimimo metines. 29-iose šalyse priskaičiuojama 459 objektai, pavadinti Zamenhofo arba esperanto vardais.
